Spalio „Artumai“ keliaujant pas skaitytojus, Lietuvoje įsikaraliauja tikrasis ruduo. Tad ar laikas dabar kalbėti apie sąžinę, nuodėmę, atleidimą, kai galbūt daugelis imsime naująjį numerį į rankas jaukiai susisukę į šiltus apklotus, „įsipatoginę“ prie malonią šilumą skleidžiančios vakarinės šviesos?

Ir tikrai – gal ne visai „patogūs“ tie šio numerio klausimai apie sąžinę, kuriuos traukiame iš toliausių savo sielos bei šiuolaikinio gyvenimo užkaborių, kur jie tyčiomis ar netyčiomis atsiranda.

„Nepatogus“ skaitytojui gali pasirodyti ir naujojo numerio viršelis – su atgailaujančia nusidėjėle iš XIII a. Elzaso vienuolyno vitražo, kur ji šalia puotaujančių vyrų savo plaukais nuolankiai šluosto Mokytojui kojas. O dar tasai spalio liturginiame kalendoriuje kun. Artūro Kazlausko be užuolankų „baisiąja fraze“ pavadintas neretas pasakymas: „Aš niekam nenusikaltęs ir man nereikia atleidimo...“

Bet tiems, kurie išdrįs eiti „į gilumą“, žadame pluoštelį ir šiltai asmeniškos, ir jautriai pastebėtos minties, kylančios iš mūsų autorių noro aptarti tai, apie ką Bažnyčioje, kai kurių nuomone, gal net per daug kalbama, o gyvenime ir su žiburiu tenka ieškoti (beje, „Artumoje“ kalbinami vaikai irgi sako: sąžinės reikia ieškoti bažnyčioje).

Kad visi turim sąžinę ir kad ji Dievo balsas mumyse – žinome, bet įsiklausykime, ką dar sako skalsus kun. Danieliaus Dikevičiaus žodis: „Šis Dievo balsas toks švelnus, kad jį galime užgniaužti.“ Be to, ir nusidėdami, ir atsiversdami nebūname vieni.

Šiuolaikinio žmogaus savijautą jautriai tiriantis kun. Kazimieras K. Brilius MIC rašo: „Nė vienas tyčia nesiekia nuodėmingo gyvenimo.“ Tad kaip atsitinka, kad nusidedame, kad sunkiai keliamės, kad visa, kas atrodo gera, pasirodo esą nuodėminga?
Vytautė Maciukaitė drąsiai formuluoja masinius „populiariuosius“ priekaištus Bažnyčiai: „Kodėl negalime ateiti tiesiai pas Jėzų ir Jo prašyti atleisti kaltes? Kodėl išrišimą per išpažintį man turi suteikti kunigas, kuris yra toks pats nuodėmingas žmogus?“ Jos atsakymai – su patikinimu: „Krikščionis gerai žino, kieno vardo gali šauktis, kai suklysta.“

Romanas Kazakevičius, klausdamas „Ar esame laisvi tikėti?“, padeda mums iš esmės suvokti Bažnyčios mokymą apie sąžinės laisvę, kurios, deja, net ne visi katalikai sugebėjo priimti po Vatikano II Susirinkimo...

O jei, ir būdami „uolūs tikintieji“, neskubame prie eiliniu metu tikrai neapgultų klausyklų, paklausykime, ką visai paprastai sako „Artumos“ kalbinamas dainininkas ir paramos našlaičiams fondo steigėjas Linas Adomaitis: „Jeigu prisidirbai, tai būk malonus – nesigėdink ir nueik išpažinties.“ Juolab kad klausykloje, kaip liudija ses. Teresė Elsterytė MVS, kai esame net „paraudę nuo nuodėmių“ (plg. Iz 1, 18), per kunigo žodį galime patirti tikrą Dievo paguodą.

Na, bet, pasak tėvo Antano Saulaičio SJ, lengviau kitus drausminti, negu tiesesnį kelią bendromis pastangomis tiesti. Tas bendras pastangas netgi pačiam Dievui padėti padedant vargšams primena Lietuvos Caritas, klausdamas: ar mūsų auka vargšams – tik sąžinei nuraminti?.. Ką geriau – sąžinę ar nuodėmę – šiandien suvokiame, svarsto Antanas Gailius. Zita Vasiliauskaitė piešia psichologinį įsiskaudinimo „portretą“ – ar tikrai visas pasaulis mums nuolat yra kažką skolingas?

Be šių, „karštųjų“, temos klausimų, spalio numeryje „nepatogiai“ primenamas popiežiaus Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje dvidešimtmetis, spausdinant nepasakytą kardinolo Audrio Juozo Bačkio kalbą Vilniaus universitete, akinančią sąžiningai pažvelgti, ar per 20 metų realiai pasistūmėjome šio didžio popiežiaus skleistos dvasios link.

Tikimės, vaikams (ir ne tik) patiks skaityti ir piešti Mišias, o šeimas sudomins sutuoktinių laikas dviem. Dr. Vincentas Vobolevičius iš nepelnytos 30 metų užmaršties kelia pranašišką dokumentą – Šeimos teisių chartiją. Vanda Ibianska pasakoja apie šv. Jeronimą: „pusnuogiais atgailautojais“ ir šventais Dievo žmonėmis, pasirodo, tampa ir tie, kurie buvo laikomi sunkaus būdo, „autoritariniais, ūmiais, ekspansyviais“.

„Artuma“ ir spalį nori pasitarnauti kataliko maldos gyvenimui: čia, be kita ko, rasite ir besilaukiančios motinos širdies maldą – jos sukurtąją rožinio dalį. O ses. Ona Vitkauskaitė MVS ragina nebijoti „piktos“ maldos, kokia ji būna Psalmėse: nes „tai būdas atsisakyti pykčio sudedant jį į Dievo rankas“.

Lietuvoje neturime tokio gražaus Dievo Motinos titulo – Gerų orų Marijos, kurią neseniai Sardinijoje aplankė popiežius Pranciškus, nes būtent jos dėka pavadintas ir jo gimtasis miestas Buenos Airės, – kronikoje jaukiai pasakoja Jonas Malinauskas. Taigi, artėjant šaltajam metui laikui, vieni kitiems dovanokim daugiau šilumos ir... atlaidumo. Sušilkime ir skaitydami spalio „Artumą“ – ji ir šįsyk toli gražu ne spalio gruodu dvelkia!

Dalė GUDŽINSKIENĖ